Velykos
Velykos - gražiausia pavasario šventė, turtinga įvairių papročių. Vienas iš jų - dažyti ir marginti kiaušinius. Mūsų protėviams jis buvo žinomas dar pirmykštės bendruomenės laikais. Margučius dažydavo ir margindavo ne vien estetiniams poreikiams tenkinti. Jų spalvos ir raštai turėjo simbolinę bei maginę prasmę. Jie buvo dažomi juodai, raudonai, žalsvai, mėlynai. Juoda spalva simbolizuoja motiną žemę, raudona - gimimą ir gyvenimą, saulę ir ugnį, žalia - pasėlių želmenis, viltį ir ramybę, mėlyna - lietuvių mitologijoje simbolizuoja dangų, nuo kurio priklauso pasėlių vešlumas, augimas. Margučių raštuose žymią vietą užimdavo dangaus kūnai bei augalai. Nuo žilos senovės būdingas paprotys margučius dovanoti vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės ir džiaugsmo.
Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais, iš gamtos išgaudami nuostabiausias spalvas, dažais. Dažus gamindavo iš balų rūdos, ąžuolo ar juodalksnio žievės, svogūnų lukštų, ramunėlių, samanų, kmynų ir t.t. Dar ir dabar norėdami išgauti šviesiai rudą spalvą, kiaušinius dažome svogūnų lukštais. Tiktai XIX a. pabaigoje pradėta kiaušinius dažyti cheminiais dažais.
Kiaušiniai buvo marginami dvejopai: nudažyti skutinėjami įvairiais raštais. Nedažytų kiaušinių raštas išgaunamas karšto vaško pagalba, tik po to merkiama į dažus. Skutinėjimo būdu gauti ornamentai yra smulkesni.
Margučiai buvo puošiami įvairiais geometriniais ir augaliniais ornamentais. Raštų pagrindiniai elementai: brūkšniukai, taškučiai, rutuliukai, trikampiukai, kvadratukai, lapeliai, žiedeliai. Iš tų elementų sukuriamos sudėtingos kompozicijos.
